TEKSTAI
Kurie įkvėpia...
„...Vaiduokliai, pasak senojo sargo Antano, pasirodydavo jam todėl, kad tų vaiduoklių jis nebijojo. Vieną vasaros vakarą dangų užtemdė juodi debesys. Sušniokštė stiprus vėjas. Siūbtelėjo lietus. Pilies kieme kažkas cypė ir girgždėjo. Antanas išėjo į kiemą ir pamatė, kad pilies kiemo vartai atviri. Vėjas juos blaško, supa, bjauriai girgždina. Sargas nustebo. Juk buvo užrakinęs. Nusprendė patikrinti ir įėjimo į pilį vartus. Pamatė, jog ir šie vartai atidaryti. Girgžda supami vėjo. Atsidaro, užsidaro, net vyriai cypia. Nematomos skruzdės ėmė bėgioti kūnu. O sielą lig pat gelmių nusmelkė nežinia. Taip dar nebuvo! Pamiršo užsklęsti vartus?! Antanas išsitraukė raktus ir pabandė užrakinti didžiuosius vartus. Bet kažkas pasirodė ne taip. Pakėlęs galvą išvydo keistą švytėjimą virš putojančių ežero bangų. Kad geriau matytų, išėjo už vartų. Priėjo prie pat vandens. Ir apmirė iš siaubo. Baltas švytėjimas pamažu pavirto į milžinišką riterio galvą. Su šalmu ta balta didelė galva nejudėjo, kybojo virš ežero bangų. Antanas ėmė trauktis atatupstas, apsisuko ir norėjo bėgti. Bet kojos lyg įaugo žemėn. Ir tuomet jis pamatė dar vieną švytėjimą. Šviesos stulpas išaugo ant pilies pietvakarių bokšto. Tame švytėjime išryškėjo dar vieno riterio kontūrai. Vietoj veido – baltos šviesos gniužulas. Ilgas drabužis. Kardas pakeltas ir nukreiptas ežero pusėn. „Kunigaikštis Vytautas“, - pagalvojo sargas. …“. (Trakų krašto legendos ir pasakos, Trakų pilies vaiduoklis, Bogdel G. psl. 21 Vilnius 1996)
“…Žiniuonė paėmė varpelį į rankas, užsimerkė ir ilgai šnabždėjo kažkokias maldas ar užkeikimus. Paskui senė Morta liepė varpelį pakabinti virš lovos, šalia šeimos nuotraukų, o kai pasirodys vaiduoklis, skambinti tuo varpeliu. Naktį durys vėl sugirgždėjo ir atsivėrė. Blyški šviesa vėl nušvito tarpdury ir joje vėl atsirado TAMERLANAS. Ir vėl klausė, ar Mariana tekės už jo... – Moteris čiupo virš lovos kabantį varpelį ir skambino iš visų jėgų, prižadindama šeimą. Vaiduoklis dingo. Dieną ligonės temperatūra nukrito. Vakare Mariana jau pakilo iš lovos. Kitos naktys buvo ramios. TAMERLANAS daugiau nesivaideno. Moteris greit taisėsi ir visiškai pasveiko. Nuo to laiko ji retai besirgo, o jeigu ir negalavo, tai tik truputį. Jau seniai perkopė devintą dešimtį. Bet molinis varpelis tebekabo virš lovos, šalia šeimos nuotraukų. Juos kai kas kabina palubėj, kolekcionuoja. O molinį senosios totorės varpelį tebegaubia paslaptis. Neišnyko ir Totoriškių ežero, kurio pakrantėse totorių puodžiai kasė molį, slėpiniai. Žmonės anksčiau kalbėjo: jeigu nori ilgai gyventi, tai kelkis su saule, apibėk aplink Totoriškių ežerą i išsimaudyk, paskui tą patį pakartok vakare, ir taip kasdien...” (Trakų krašto legendos ir pasakos, Molinis varpelis, Bogdel G., psl. 36, Trakai 1996)